Liepos 29 d., Penktadienis  

              Mes jau Anglijoje. Rytas be galo saulėtas ir maloniai šiltas. Po varginančios kelionės pagaliau aš stoviu ant stabilaus žemės paviršiaus.
             Tik atvykusius mus, 4 dalyvius lietuvius, pasitiko malonūs mūsų pastovyklės „Alpių“ pavadinimu vadovai. Jie netgi pasiūlė karštos arbatos su pienu. Mmm…Tikra atgaiva mano kelionės metu iškankintam skrandžiui. Po to susiradome mums skirtą vietą ir pasistatome palapines. Iš didžiulės valgyklos atsinešame savo priešpiečius. Susitikome dvi kitas skautes lietuves, kurios atvyko keliomis dienomis anksčiau už mus – stovyklos gydytoją  Viktoriją ir Gražiną.
              Prigulame ant angliškos žolytės ir…skaniai užsnaudžiame. Atsikėlę nusprendžiame veltui laiko nešvaistyti. Taigi aš, Dovydas, Onytė ir Rugilė išžygiuojame apsidairyti po stovyklą. Kokia sumaištis! Autobusai važiuoja vienas po kito. Aplinkui kuprinės, dėžės, pilnos skautiško inventoriaus ir daug sušilusių veidų.
              Aplankėme Tarptautinį skautiškų emblemų klubą (International badges club),apžiūrėjome “Eurojamboree“ muziejų ir netgi sudalyvavome viktorinoje. Grįžome į savo naujuosius namus – palapines. Jaučiuosi maloniai nuvargusi.
                Labanakt.

 Liepos 31 d., Sekmadienis

              Labas rytas.
              Ūkanotas, drėgnas ir vėsokas rytas. Sėdžiu sau po mūsų pavėsine ir vis dar negaliu atsigaut po nepakartojamo „Eurojamboree ‚05“ stovyklos atidarymo. Uch, smagumėlis buvo. Po iškilmingo visų Anglijos skautų vadovo pasveikinimo prasidėjo koncertas. Mes, dalyviai, susitikome su likusiais 4 lietuviais, kurie šioje stovykloje dirba savanoriais ir gyvena ne su mumis. Šokome aukštai iškėlę Lietuvos vėliavą. Pašėlusiai šokom. Labai jau smagu buvo. Tereikia įsivaizduoti – 12 000 skautų iš 68 valstybių, šokančius po atviru dangumi šiltą vasaros naktį prie milžiniškos scenos. Nenusakomas jausmas. Net pagaugai eina. Ir visus mus vienija vienas vienintelis stiprus dalykas – skautavimas.
              O, tiesa, pamiršau parašyti, jog mes valgį gaminame su savaisiais kaimynais skautais berniukais iš Mančesterio. Jiems apie dvylika metų ir jie turi tris vadovus – 2 moterytes ir vyrą. Jau spėjom su jais susidraugauti. Pasidomėjom, kodėl vien berniukai. Kur mergaitės? Jų manymu, jos per daug reiklios. Štai taip.
              Na, lekiu. Jau kviečia pusryčiauti.

Rugpjūčio 1d., Pirmadienis 

              Ši diena mūsų stovykloje – gerojo darbelio diena, pavadinta „Starburst“. Važiavome į gamtos apsaugos būstinę. Pirmoji mūsų laukusi užduotis buvo mini žygis (apie 3 km.) po vietines apylinkes. Bežygiuodami pamatėme labai daug dailių namelių iš tamsiai rudų plytų, arklidžių su mielais arkliais, mažytį miestelį su tvenkiniu, kuriame purškiasi kelios dešimtys ančių. Čia niekas neskuba – mašinos sustoja praleisti per gatvę krypuojančias tvenkinio gyventojos, senos ponios vedžioja savo šunelius. Grįžę iš žygio mokėmės lipdyti molines plytas ir kalėme inkilėlius. Labai nustebau, kai grįžtant autobuso vairuotojas liepė prisisegti saugos diržus.
              Grįžusi į stovyklą, nubėgau į dušą, o vakare ruošiamės eiti į koncertą – čia jie vyksta kas vakarą.
             Maloni diena buvo. 

Rugpjūčio 3 d., Trečiadienis

               Kas buvo šiandien? Pirmąjį pusdienį turėjome laisvą. Taigi nusprendėme aplankyti dviaukščius autobusus, kurie nejuda. Tereikia įlipti į jį ir atlikti keletą užduotėlių. Mes aplankėme kelionių ir vaikų teisių autobusus. Įdomu. Dar šiek tiek pasisukioję grįžome suvalgyti savųjų priešpiečių. Tarp kitko, čia lietuviškasis pietų laikas – 12.30 h. yra vadinamas priešpiečiais. Vietoj ko nors šilto, mes valgome sumuštinius, traškučius (!) ir geriame limonadą. Sunku buvo prie viso šito priprasti, bet dabar jau geriau. Nors, kai pagalvoju apie mamos verdama sriubytę su morkytėm ir bulvytėm, mano pilvas liūdnai sugurgia. Ech.
              Po priešpiečiu išsiruošiame į Euro miestelį. Tai palapinių miestelis, kuriame gali ką nors įdomaus nuveikti. Palapinės suskirstytos pagal šalis, pavyzdžiui pas serbę gaminome tradicinį jos šalies patiekalą iš daržovių, o pas italus mokėmės šokti. Mūsiškiai lietuviai savanoriai taip pat čia dirba ir moko lietuviškų sutartinių bei pasakų.
              Išvaikščiojome visas palapines besišypsodami.

Rugpjūčio 10 d., Antradienis

               Jau kvepia atsisveikinimu su stovykla ir ūkanotąja Anglija. Tiesiog akyse griūna palapinės. Aplinkui zuja daugybė skautų su kuprinėmis. O aš sėdžiu ant savosios ir tyliai mąstau. Apie visas tas dvi savaites, praleistas čia, „Eurojam“ ,stovykloje. Man visiškai nieko netrūko- -nei gero oro, nei veiklos, nei maisto, nei linksmų veidų. Nieko. O ir mūsų lietuvių skautų grupė buvo draugiška. Man buvo be galo, be krašto buvo gera su jais. O svarbiausia, jog neburbėdavome dėl problemų, bet skaniai iš jų pasijuokdavome. Turbūt nė vienas iš mūsų nesirgs žiemą – juk tiek vitamino C prisigaminome savo organizmui bekikendami.
              Sulankstau savo skautišką kaklaraištį, užrioglinu sunkią it švinas kuprinę (kas jos viduje?!) sau ant kupros ir patraukiu autobusų aikštelės link.

              „Mes pakeliui namo…“ – visai kaip Marijono dainoje.